Diena buvo laaaabai tvanki, todėl neišėjo ir numigti lauke prieš krikšto apeigas. Kol visi rinkosi, mėtutė sunkiai benulaikė galvytę, nuotaikos kaitaliojosi op-op kaip sparčiai :)
Krikšto metu gerumas prasidėjo tada, kai greta kalbų atsirado ir apčiuopiamų daikčiukų, įdomesnių vaizdelių :) tada smalsumas nugalėjo nuovargį. Visų geriausia atgaiva, žinoma, buvo apypilimas vandeniu.
Brolis padėjo uždegti krikšto žvakutę.
Tada Mėta nusiavė batukus :) nu ir gyvenimas visai pagerėjo :) buvo ir ką pagraužti, ir ką pamėtyti, ir kojom lengviau pamosikuoti.
Vat taip, kunigas Žydrūnas nutraukė ramų batų griaužimą ir parodė naująją krikščionę visiems. Kam džiaugsmas, o kas tokiom scenom nelabai žavisi.
Pykšt su krikštotėveliais ir kunigu Žydrūnu.
Įsiamžinom su visais artimais.
O tada lėkėm į sodą pratęsti šventės. Tuo metu driokstelėjo krikštas iš dangaus ir nuplovė visą tvankumą. Taip nuplovė, kad į sodą pribuvę svečiai iš mašinų lipo basomis, pasiraitoję kelnes, didžiulius skėčius išskleidę. Netrukus nurimo lietus ir tapo taaaip gaivu. Pats tas laikas vaišėms ir krikštynų tortui :)
Mažoji krikščionė irgi gerokai atkuto. Nors ir atkutus visai gera mamos nepaleisti nė per žingsnį :)
